Lapkričio 1-6 dienomis gausus būrys Nemėžio šv. Rapolo Kalinausko gimnazijos mokinių, jų tėvelių bei mokytojų leidosi į pažintinę-edukacinę ekskursiją į Prahą-Brno-Vieną-Budapeštą.
Pirmiausia apsilankėme Prahoje-nepaprasto likimo mieste, nuo 10 a. išsaugojusiame sostinės statusą ir nepamirštamą, žavingą viduramžių miesto veidą. Pažintį su šiuo miestu pradėjome vakare. Eidami Karolio tiltu, nutiestu per Vltavos upę, daugelis sustojome ir sugalvojome norą prie vieno iš šventųjų miesto globėjų- Jono Nepomuko, tikėdamiesi, kad sugalvotas noras būtinai išsipildys. Vingiuodami siauromis ir paslaptingomis gatvelėmis, pasiekėme Prahos istorinį centrą – senamiesčio aikštę. Didžiausia aikštės įžymybė – ant senosios rotušės pastato dar 14 a. įkurdintas astronominis laikrodis. Dėmesį prikaustančiu varpų gaudesiu ir 12 apaštalų pasirodymu jis ištisus šimtmečius kas valandą primena miestiečiams ir miesto svečiams apie negailestingą laiko tėkmę. Be to, pasigrožėjome garsiosiomis Šv. Mikalojaus ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčiomis bei Parako vartais. Vakarinė Praha visiems paliko tikrai didžiulį įspūdį.
Kitą dieną mūsų laukė pasivaikščiojimas po ant kalno įsikūrusį Prahos Hradą. Tai pilių, rūmų ir bažnyčių kompleksas, visus sužavėjęs savo grožiu ir didybe. Prie pagrindinių pilies vartų stebėjome įspūdingą pilies sargybos pasikeitimą. Pilies teritorijoje aplankėme Karalių rūmus, garsiausią gotikinį paminklą – Šv. Vito katedrą, kurioje vykdavo valdovų karūnavimas, ir elegantiškąją Šv. Jurgio baziliką – dar vieną romaninės architektūros šedevrą, Auksinę gatvelę. Nuo pilies apžvalgos aikštelių grožėdamiesi atsivėrusia nuostabia rudenėjančio miesto panorama, tikrai ne vienas pagalvojome: „Koks vis dėlto kerintis tas „Auksinis Prahos ruduo“…
Kadangi nakvynės įsikūrėme Pietų Moravijos sostinėje Brno, turėjome puikią progą apžiūrėti ir šį miestą. Jau vėlų vakarą išėjome paklaidžioti jaukiomis Brno senamiesčio gatvelėmis, aplankyti garsiosios buvusio turgaus aikštės su Parnaso fontanu bei šturmavome dvi kalvas: ant vienos jų grožėjomės Šv. Petro ir Povilo katedra, ant kitos – Špilberko tvirtove. Kelių valandų ekskursija prieš miegą buvo pats tas, kad vėliau mus aplankytų gražūs sapnai ir ramus miegas.
Mažos vingiuojančios senamiesčio gatvelės, kvepiančios šviežiais štrudeliais, tikrai puikaus skonio kava bei garsiosiomis aromatingomis Vienos dešrelėmis su raugintais agurkėliais ir aitriais pipiriukais, žvilgsnis į lėtai tekantį Dunojų ir dailius klasikinio stiliaus pastatus, gaivūs muzikos garsai, elegantiška ramybė… Visa tai ir dar daugiau radome Austrijos sostinėje Vienoje. Nors šiame mieste mes praleidome tik gerą pusdienį, sugebėjome pajusti aristokratiškąją miesto dvasią. Ryškiausią pėdsaką mieste, be abejo, paliko Habsburgų dinastija, valdžiusi miestą kelis šimtmečius iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Apsilankę Habsburgų rūmuose sužinojome didingą šios dinastijos istoriją, pasigrožėjome įvairiais brangiųjų metalų, keramikos dirbiniais, asmeniniais karališkosios giminės atstovų daiktais. Vaikščiodami po senamiestį, apsilankėme Šv. Stepono katedroje, pamatėme garsiąją Vienos operą, Parlamento pastatą su priešais įsitaisiusiu teisingumo deivės Atėnės fontanu. Įsiamžinome ir prie garsiausių klasikinės muzikos kūrėjų- Wolfgango Amadeus Mozarto bei Johanno Strausso- paminklų.Apsilankę šiame mieste supratome, kodėl imperatoriškoji Viena dažnai vadinama Europos kultūros brangakmeniu.
Dar tos pačios dienos vakare mes jau aikčiojome nuo vakarinio Budapešto grožio. Sulaukę vėlaus vakaro leidomės į ekskursiją Dunojumi. Naktinės šviesos, spalvoti lazeriai nudažė Dunojaus pakrantes, gatves, pastatus, tiltus. Buvo taip įspūdinga, kad net kvapą gniaužė – net nespėjome dairytis. Atsivėrė įvairiomis spalvomis apšviesti gražuoliai tiltai ir bažnyčios, efektingai atrodė parlamentas viename, karaliaus rūmai – kitame krante. Šie architektūros paminklai įrašyti į UNESCO paveldo sąrašą. Nakties šviesose pasakiškai atrodė net ir didžiuliai viešbučių pastatai bei kavinių terasos. Įspūdingai vakare švytėjo ir Taikos monumentas ant Gelerto kalno. Šiek tiek žemiau matėme taip pat puikiai apšviestą kryžių. Daugeliui vakarinis pasiplaukiojimas Dunojumi paliko pačius didžiausius ir neišdildomus įspūdžius.
Rytinę ekskursiją po Budą ir Peštą pradėjome nuo Didvyrių aikštės, kurios centre iškilęs paminklas Vengrijos didvyriams, paaukojusiems savo gyvybes dėl šalies nepriklausomybės. 19 a. pastatytu tiltu perėję į ant kalvos įsikūrusią Budą, pasivaikščiojome po 14 a. pastatytų Karalių rūmų teritoriją, jau iš arti pasigrožėjome pilies ansambliu, Karalių rūmais, Šv. Motiejaus bažnyčia, kurioje vykdavo Vengrijos karalių karūnavimo ceremonijos, bei iš gausybės apžvalgos aikštelių atsiveriančiais pačiais žavingiausiais ir romantiškiausiais Budapešto vaizdais. Grįžę į Peštą apsilankėme Šv. Stepono katedroje – vienoje didžiausių ir įspūdingiausių Vengrijos bažnyčių. Norintys turėjo galimybę pakilti į vieną iš katedros bokštų ir dar kartą pasidžiaugti užburiančia miesto panorama. Nuilsę po tikrai ilgos ekskursinės programos buvome nusipelnę poilsio, tad visi norintys galėjo atsipalaiduoti Sečeny terminių baseinų komplekse, o kiti rinkosi apsilankymą Budapešto zoologijos sode.
Abipus Dunojaus išsidėstęs Budapeštas tikrai nepaliko abejingų, o šios kelių dienų atostogos suteikė neišdildomų įspūdžių visam gyvenimui.
Lietuvių kalbos mokytoja Asta Diržiuvienė